Stabilios sugavimo kvotos: Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos žvejai lengviau atsikvėpia!

Stabilios sugavimo kvotos: Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos žvejai lengviau atsikvėpia!

Gera žinia Vokietijos Baltijos jūros pakrantės žvejams, kad kitais metais žvejybos sąlygos išliks stabilios. Remiantis n-tv pranešimais, Vokietijos žvejai neturi susitaikyti su dideliais sugautų žuvų kiekių nuostoliais. Menkių ir silkių sugavimo lygis išlieka stabilus, o plekšnių sugaunamas kiekis sumažėjo trimis procentais, o šprotų – įspūdingais 45 procentais. Šis reglamentas priimtas po ES žemės ūkio ministrų susitikimo Liuksemburge, kuriame buvo nuspręsta dėl naujų sugautų žuvų kiekio Baltijos jūroje. Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos žemės ūkio ministras Till Backhaus (SPD) buvo patenkintas stabiliomis žvejybos sąlygomis regione, o tai taip pat stipriai palaiko vietos ekonomiką.

ES Komisija anksčiau buvo siūliusi gerokai sumažinti: vakarinės silkės laimikį sumažinti 50 proc., o vakarinių – 84 proc. Tačiau susitikimo rezultatai rodo, kad ES valstybės daugeliu aspektų nukrypo nuo šių rekomendacijų. Visų pirma, su tuo gali būti susijęs situacija Baltijos jūroje susirūpinusio Danijos žuvininkystės ministro Jacobo Jenseno sprendimas. Jis pabrėžia, kad klimato kaita ir pernelyg intensyvi žvejyba ištekliams kelia rimtų problemų.

Aplinkos ir gamtosaugos kritika

Vokietijos gamtos apsaugos asociacija (NABU) ir kitos aplinkosaugos organizacijos kritikuoja sutartus sugavimo lygius kaip „ekologiškai ir ekonomiškai beprasmiškus“. Vokietijos aplinkos apsaugos agentūra (DUH) ypač skatina žvejybos Baltijos jūroje reformą, kuri turėtų būti vykdoma laikantis atsargumo principo. Aplinkosaugininkų rūpesčiai dažnai nepaisomi, o tai jie laiko „pastarųjų metų politine nesėkme“. Jų poreikis: sugautų žuvų kiekio persvarstymas, daugiau dėmesio skiriant išteklių tvarumui.

Galutiniai sprendimai dėl sugautų žuvų kiekio yra pagrįsti Tarptautine jūrų tyrinėjimo taryba, tačiau ES šalys neprivalo laikytis šių rekomendacijų. Tai veda prie apklausų ir diskusijų apie ekonominio naudojimo ir gamtosaugos pusiausvyrą – šis klausimas ypač rūpi priekrantės žvejams, kuriems vis dar leidžiama naudoti mažus laivelius ir pasyviuosius žvejybos įrankius silkėms gaudyti, taip pat gali žvejoti kaip priegauda.

Apibendrinant galima teigti, kad situacija rodo, kad Vokietijos žvejyba Baltijos jūroje susiduria su iššūkiais, kurie turi įtakos tiek ekonominei, tiek ekologinei dimensijai. Ateinantys metai bus itin svarbūs siekiant apsaugoti išteklius ir užtikrinti tvarią žvejybą. Pramonė nekantriai laukia tolesnių pokyčių, o žvejai tikisi, kad sąlygos toliau nepablogės.