Drezdeno ekumeninė akademija: vienybės ir įvairovės simbolis

Drezdeno ekumeninė akademija: vienybės ir įvairovės simbolis

Sekmadienį Drezdene įvyko svarbus Vokietijos evangelikų bažnyčios susirinkimas, kuriame vyskupas Heinrichas Timmereversas dar kartą aptarė glaudžius didžiųjų Rytų Vokietijos krikščionių bažnyčių tarpusavio ryšius. Timmereversas pabrėžė, kad buvimas krikščioniu neįsivaizduojamas be bendravimo su kitomis bažnyčiomis ir krikščionių bendruomenėmis. Šie bendri keliai veda į VDR laikus, kai protestantų bendruomenės dažnai atidarydavo savo bažnyčias katalikų pamaldoms ir buvo palaikomas intensyvus dialogas tarp konfesijų. „Tuo metu sąmoningai ieškojome pokalbių, kad spręstume nesutarimus ir palaikytume vieni kitus“, – sakė vyskupas, prisimindamas dažnai sunkius laikus, kai tikintieji susidurdavo su trūkumais dėl savo tikėjimo. Daugelis pranešė apie vertingą paramą, kurią gavo iš savo brolių krikščionių.

Ypatingas renginio akcentas buvo kvietimas susiburti santuokos metinėms ir pasidalinti jaudinančiomis istorijomis apie tarpkonfesines santuokas. „Atėjo laikas apmąstyti praeitį ir prisiimti atsakomybę“, – sakė Timmereversas. Jis atkreipė dėmesį, kad Drezdene yra ekumeninis informacijos centras, kuris praktiškai reprezentuoja ekumenizmą ir simbolizuoja mainų vietą. Jis taip pat pabrėžė asmeninį protestantų ir katalikų krikščionių draugystės aspektą: „Šie santykiai yra vertingas lobis“.

Planuojama ekumenizmo akademija

Kitas svarbus darbotvarkės klausimas buvo Saksonijos regioninės bažnyčios ir Drezdeno-Meiseno vyskupijos planas įkurti jungtinę akademiją. Ši akademija skirta įvairių konfesijų krikščionims burtis, mokytis vieniems iš kitų ir skatinti tarpusavio supratimą. „Čia matome puikią galimybę pasiųsti matomą signalą į ateitį orientuotai ir svarbiai bažnyčiai“, – pabrėžė Timmereversas. Dar kartą pabrėžiama ekumenizmo svarba, ypač vis įvairesnėje visuomenėje.

Šiame kontekste taip pat įdomu pastebėti, kad tarpreliginių santuokų – skirtingų krikščioniškų konfesijų partnerių santykių – pastaraisiais dešimtmečiais labai padaugėjo. 20-ajame dešimtmetyje buvo apie 10 % visų santuokų, o 1985 m. maždaug trečdalis buvo iš skirtingų religinių konfesijų. Ši tendencija rodo, kad nors kliūtys tokiems santykiams istoriškai buvo didelės, jos vis labiau mažinamos. Pavyzdžiui, Vatikano Susirinkimo metu jau galiojo daugybė mišrių santuokų teisės reformų, kurios leido susituokti tam tikromis sąlygomis.

Apibendrinant galima teigti, kad diskusijos ir planai, susiję su ekumenizmu Rytų Vokietijoje, skatina ne tik tarpkonfesinių santykių stiprėjimą, bet ir gali skatinti išgyventą ekumenizmą daugeliui porų, kurių meilė ir įsipareigojimas peržengia konfesijų ribas. Todėl vyskupas Heinrichas Timmereversas ir protestantų bei katalikų bendruomenės susiduria su įdomia užduotimi toliau lydėti ir aktyviai formuoti šiuos pokyčius.